Ispanija: čia visada šviečia saulė?

Kai manasis lėktuvas nusileido ant, kaip teigiama, saulėtosios Ispanijos žemės, nežinojau, kas manęs laukia. Lagamine buvo sukrauta manta, kurios turėjo prireikti artimiausius vienuolika mėnesių – tiek truko manasis Europos savanorių tarnybos projektas šiaurės vakarų Ispanijos Galisijos regione. Tarp daiktų tikrai nebuvo nei skėčio, nei pirštinių, nei šaliko, nei kepurės. Tikriausiai mane suprantate: juk keliavau į Ispaniją! Neilgai trukus pasigailėjau. Tada dar nežinojau, kad Galisijoje 8-9 mėnesius per metus lyja kaip iš kibiro. Tada dar nežinojau begalės dalykų apie stereotipais apipintą Ispaniją. Šiandien, praėjus beveik dvejiems metams nuo nusileidimo čia, jau galiu leisti sau teigti, jog pradedu šiek tiek pažinti šią daugiakultūrę šalį ir lyg domino kaladėles griauti jos stereotipus. Bet apie viską – iš pradžių.

Ar galite patikėti, kad ispanai nesidžiaugia gyvendami taip liaupsinamoje šalyje? Ar galite patikėti, kad jie skundžiasi savo šalies valdžia nei kiek ne mažiau nei mes? Ar galite patikėti, kad Ispanijoje emigracijos problema eskaluojama lygiai taip pat, kaip ir mūsuose? Visai neseniai per visą šalį nuūžė piketų banga, reikalaujanti tikrosios demokratijos čia ir dabar („Democracia real. YA!“ – isp.). Pasak vietinių, nors jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų po diktatoriaus gen. Fransisko Franko (Francisco Franco) mirties, bet tikrosios demokratijos šalyje dar nesijaučia. Laidomasi net juokeliais apie situaciją šalyje. Vienas jų:

Man, kilusiai iš mažos šalies, pergyvenusios ir spaudos draudimą, ir sovietų okupaciją, šitie jų pasakymai atrodo gerokai perdėti. Kaip bebūtų, negaliu paneigti, kad buvo atvejų, kai taikius piketuotojus policija stengėsi išvyti iš miesto aikščių, nes jie tiesiog gadino gerą miesto įvaizdį. Šiuo metu piketai lyg ir baigėsi, tik pagrindinėse Ispanijos miestų aikštėse yra palapinės, kuriose teikiama informacija apie tolesnę „pasipiktinusių“ judėjimo (isp. indignados) veiklą. Įvairovė Ispanija – daugiakultūrė šalis, kurios nepažinus visos, tegalima kalbėti apie skirtingas jos dalis. Keliaujant iš vienos vietos į kitą, iš vieno regiono į kitą, susidaro toks įspūdis, kad lankomasi skirtinguose kraštuose su vis kitokiais papročiais, skirtingu maistu ir netgi kalba. Čia egzistuoja keturios oficialios kalbos: ispanų (dar kitaip vadinama kastilų), baskų (Baskų kraštas), katalonų (Katalonijos regionas) ir galicų (Galicijos regionas). Įdomu tai, kad žinant ispanų kalbą, šiek tiek įmanoma suprasti galisiškai (panašį į portugalų) ar kataloniškai (prancūzų, ispanų, italų kalbų mišinys), tačiau nėra jokios vilties suprasti baskus. Jų kalba visiškai skiriasi nuo bet kurios kitos ir jos atsiradimo šaknys vis dar gilioje paslaptyje. Palyginimui, bučkis, kuriuos taip mėgsta duoti visi ispanai – un beso, kataloniškai – un peto, galiciškai – un bico ir baskiškai – musu bat.

fanera | laminuota fanera